23 11 / 2016

KAIP SAKYTI KRITIKĄ?

Ko gero, daugelis esame patyrę jausmą, kai gera kritika paskatina visa galva pasitempti. Kita vertus, beveik visi turime patirčių, kai jautiesi it gavęs su žuvimi per veidą. Tad ką daryti, kad neluošintume vieni kitų kritika, bet vis dėlto pasakytume tai, ką manome? Čia surašau kelis labai svarbius patarimus.

Kad būtų lengviau, pradėkime nuo pavyzdžio. Įsivaizduok, kad turi draugą Tomą. Tomas yra žmogus, kuriam akivaizdžiai trūksta dėmesio, – atrodo, kad kiekvieną minutę jis ieško progos pasirodyti juokingas. Ypač tai erzina tada, kai draugų kompanijoje norite rimtai pasikalbėti arba turite atlikti kokį nors darbą. Tomas pertraukia pokalbį beveik po kiekvieno sakinio pasakydamas ką nors „šmaikštaus“. Deja, tie jo pokštai būna visai nejuokingi ir trukdo visiems susikaupti. Nutarei, kad reikia Tomui pasakyti, ką manai. Kokiu būdu tai padaryti?

1. Kuo konkrečiau, tuo geriau. Dažnai galvojama, kad žmogui bus lengviau, jei savo kritiką užglaistysi abstrakčiomis frazėmis. Pavyzdžiui: „Žinai, Tomai, kartais kiekvienam iš mūsų trūksta įsiklausymo į pokalbio atmosferą ir gebėjimo suprasti, kaip jaučiasi kiti. Manau, kad ir tau reikėtų labiau pasistengti.“ Išgirdęs tokį „subtilų“ teiginį, Tomas tikrai supras, kad jam išsakoma kritika. Tačiau jam nebus aišku, ką konkrečiai aš kritikuoju. Tad greičiausiai šioje situacijoje išlįs tie kompleksai, kuriuos jis turi. Pavyzdžiui, Tomas pagalvos: „Taip ir maniau, Rugilė laiko mane kvailiu.“ Jis ne tik nepakeis to elgesio, kuris mane erzina, bet dar ir supyks ant manęs dėl dalykų, kurių visai nenorėjau pasakyti. Dėl to geriausia pradėti kritiką nuo labai konkrečių poelgių, pavyzdžiui: „Šiandien, kai kalbėjom apie savaitgalio planus, tu pertraukei mane savo juokeliu. Toks tavo elgesys per visą dieną pasikartojo net kelis kartus.“

2. Mane erzina tavo elgesys. Visų pirma erzina mane. Aš nesiimu sakyti: „tu turi bjaurų įprotį pokštauti“, nesiimu spręsti, kad tai bjauru visiems. Pasakau, kaip aš jaučiuosi, nes tik tiek žinau. Antra, mane erzina tavo elgesys, o ne tu. Jei žmogui pasakysi: „mane erzina, kad tu toks įkyrus“, jis tai priims kaip kritiką savo asmeniui. Tada tikėtina, jog ims mąstyti: „Aš iš tiesų įkyruolis, bet nieko čia nepadarysi.“ Jei iš tiesų keistume save iš esmės kaskart išgirdę kritiką, prarastume visą savigarbą. Dėl to esame linkę pasakyti: „esu, kas esu“, o ne šokti pagal kiekvieno dūdelę. Tačiau mano elgesys nėra tas pat, kas aš. Dėl to atsisakyti elgesio arba įgyti naują nėra taip skausminga mano savigarbai – tai padaryti aš galiu. Svarbu akcentuoti: „mane erzina tavo ne laiku sakomi pokštai“, o ne „tu mane erzini, nes nuolat sakai pokštus“.

3. Kaip manai, kodėl tau taip atsitinka? Neretai norisi pasakyti draugui, kas iš esmės nulėmė neteisingą jo elgesį. Pavyzdžiui, šioje situacijoje matau, kad Tomas pertraukinėja kitus manydamas, jog tokiu būdu gaus dėmesio ir bus populiarus. Tad po pirmo kritikos sakinio kartais papilame dar daug papildymų, išplėtimų, apibendrinimų. Kai „pagauname kabliuką“, pridedame dar ir kitą kritiką dėl kitų dalykų. Visgi, jei pakelsi dideles bangas, sudaužysi laivą – žmogus visai nebepriims kritikos. Kur kas geriau pasakius, kuo esi nepatenkintas, nutilti. Greičiausiai iškart sulauksi draugo pasiteisinimo. Tai yra natūrali gynybinė reakcija, ją reikia išklausyti ir nepulti ginčytis. Kai išsakys visus pasiteisinimus, tikėtina, kad jis pats pritars tavo pasakytiems žodžiams arba prašys paaiškinti. Gerai, pirmoji kritikos dalis priimta. Tačiau kaip pasakyti antrą dalį apie tai, kad čia paminėta smulkmena yra esminės problemos dalis? Pirmiausia reikia pabandyti, gal pats Tomas sau tai pasakys. Paklausk jo: „Kaip manai, kodėl taip atsitinka, kad tu dažnai pertrauki žmones savo juokeliais?“ Pats žmogus geriausias savo psichologas – tikėtina, kad jis pasakys dar aiškesnes priežastis, nei tu manei. O jei jis sakys „nežinau“, bus pats laikas tau pasakyti: „Galbūt tu reikalauji dėmesio tokiu būdu?“

4. Aš norėčiau, kad viskas atrodytų štai taip. Jei jauti, kad žmogus priėmė kritiką ir nutarė pasikeisti, jis tikriausiai dabar laužo galvą galvodamas, kaip jam elgtis, arba galvoja, kad tai padaryti neįmanoma. Tad jei turi konkretų patarimą, kokį jį norėtum matyti, tikrai palengvinsi jo dalią, papasakodamas jam apie tai. Pavyzdžiui: „Smagu būtų jei juokautum tada, kai ilsimės, bet darbo metu atsisakytum juokelių.“

O svarbiausia nepamiršti – žmonės yra laisvos būtybės – jie nenulenks prieš tave galvos ir nepaklus tą pačią minutę. Tačiau teisingai išsakyti žodžiai gali nusėsti draugo galvoje ir kada nors atnešti pokyčių jo gyvenime.